Title: The Islands
Text: Jogintė Bučinskaitė
Photos by: Laurynas Skeisgiela
Year of Creation: 2021
Materials and Technique: Photographic documentation
Dimensions: Screen size
Category: Site-specific exhibition,
Location: https://artnews.lt/salos-66194
Concept Description: The Islands transforms urban transit zones into sculptural metaphors, exploring security, obsolescence, and the shifting boundaries between physical and virtual spaces.

Pavadinimas: Salos
Tekstas: Jogintė Bučinskaitė
Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela
Sukūrimo metai: 2021
Medžiagos ir technika: Fotografinė dokumentacija
Matmenys: Ekrano dydis
Kategorija: Įvietinta paroda
Vieta: https://artnews.lt/salos-66194
Koncepcijos aprašymas: Salos miesto tranzito zonas paverčia skulptūrinėmis metaforomis, nagrinėjančiomis saugumą, pasenimą ir kintančias ribas tarp fizinės ir virtualios erdvės.

The exhibition ‘The Islands’ by Tomas Martišauskis

What would you take to a desert island, while the concepts of uninhabited, inhabited, and wasted increasingly depend on the level of global water, boredom and curiosity, cheap transport, demography, or wi-fi signal strength? Do such daily pause places stretch only in dreams, or have they been regulating our online and offline routes for a long time? And what if the exhibition is such a desert island – a utopian place of dialogue, today increasingly drifting between physical and virtual spaces? The artist Tomas Martišauskis starts looking for the third space, where the first two would help form a new one or reform the usual identity of the exhibition, to question its functions. Can the exhibition exist if it is absent, if we are able to see only its photographic shreds of evidence?

In Homi K. Bhabha’s theory, the third space refers to an intermediate, transitional space in which new representation forms are negotiated, cultural transformations take place and hybrid formations are found. To exhibit his works, the artist chose such oases of transit zones – security islands interposed between the active traffic arteries. Deceptively secure urban infrastructure sites, more accurately described by Marc Augé as anonymous “non-places” adapted for temporary transit, become not only references to security or protection issues and relevant migration problems, but also questions on safe (artists’) choices, erosion of gallery spaces, and temporary or accelerated experience of art. This so-called “non-exhibition” by Tomas Martišauskis was created together with the photographer and artist Laurynas Skeisgiela especially for the issue of the online art magazine Artnews.lt, and became part of the landslide of online images, as well as elongated reflections on the lacquered surfaces of passing cars in reality.

In the exhibition, which levitates between the physically temporal and online archived forms, the islands themselves turn into sculptural objects. Isolated but open, limited but autonomous, normative but poetic, safe but anxious, the island territories give a distinctive status to the art pieces placed there only for the photo documentation, simultaneously acquiring a temporary new identity of their own. The new circumstances and older works, metal paving rivets and bismuth crystals, street lights and a photoluminescent reproduction of an engraving by Pieter Jan Saenredam rhyme here like white crossing marking strips. “The Islands” turn into a night-time joke or a dream about an exhibition that never happened.

Objects and materials anachronistically connected on four islands in the city highlight the tensions between instant obsolescence and rapid renovation, centre and periphery, exterior and interior, copy and paste, plagiarism and appropriation, repurposing and functionality, white cube and dark street, waste and accumulation. On one of the islands, like in a mine of untapped resources, the artist plays with metals that reflect street lights, galvanized surfaces, campo del Cielo meteorites and steel anchors masquerading as future urban plants. The strands of chains clotted on a tripod structure flirt with the lines dividing the drive lanes, and camouflage metal patterns compete with a bucket covered in marble lies. After these digs, some of the items were returned to the store shelves, and probably will be used according to their intended purpose someday.

On another island, the artist turns panoramic images of places captured in different latitudes and longitudes of the Earth into equally strange meteorites. The highest point of the Curonian Spit, the port, the forest and a now-defunct gallery, turned into angular spherical structures, meet in the same coordinates, on the asphalt. By turning the interior of the gallery outwards, the artist misleads the gaze and makes us doubt the primacy of the multiplied spaces and images. Meanwhile, on the third island these deceptive strategies return to the story of Laocoön, a Trojan priest who expressed his suspicion that the Greeks’ gift of a wooden horse may be a treacherous stratagem. For this doubt, the Greek goddess Athena sent two giant sea serpents to strangle and kill him and his two sons. In Tomas Martišauskis’ exhibition, the characters of a scaled-down copy of an ancient sculpture defend themselves from weightless sugar and soda serpents, while an enlarged head of a fly is suspended on a galvanized structure.

By manipulating seemingly unfamiliar materials and forms, scales and paradoxical connections, Martišauskis creates elements of fantasy and wonderful lies that could probably be taken to a fantasised uninhabited island. The fourth one in this exhibition – probably the closest to this description, unadapted for pedestrians and unmarked – perfectly accommodated a scale model of an archetypal mountain. The cave within it, with all of its allegories, is illuminated by your computer screen this time. Next to it you can see a cube stacked from the plastic found on the seaside and arranged according to the color of hydrological markings. It is undoubtedly nothing but the Trojan horse of the future.

The artist views these hyperreal places and the works situated in them as narrow but spacious metaphors of artistic processes and tendencies. Without seeking to radically change established or emerging concepts, Martišauskis simply shows that it is important to learn to read and follow the constantly updated road signs to travel safely. But it is equally necessary to question this way of traveling. In this exhibition, the artist continues to consider ways of constantly evolving relations with the world through technology, joking that the recording and capturing of everyday life inevitably becomes a disguise for something. Maybe in this case that something is a physical exhibition.

Tomo Martišauskio paroda „Salos“

Ką pasiimtum į negyvenamą salą, kai negyvenamo, apgyvendinto ir nugyvento sąvokos vis labiau priklauso nuo pasaulinio vandens, nuobodulio ir smalsumo, pigaus susisiekimo, demografijos ar wi-fi ryšio lygio? Ar tokios kasdienybės pauzių vietos plyti tik svajonėse, ar jau seniai reguliuoja mūsų online ir offline maršrutus? O kas, jei paroda ir yra tokia negyvenama sala – utopinė dialogo vieta, šiandien vis dažniau dreifuojanti tarp fizinės ir įtinklintos erdvių? Menininkas Tomas Martišauskis imasi ieškoti trečiosios erdvės (third space), kurioje pirmosios dvi padėtų suformuoti naują ar reformuoti įprastą parodos tapatybę, kvestionuoti jos funkcijas. Ar gali paroda egzistuoti, jei jos nėra, jei matome tik jos fotografinius liudijimus?

Homi Bhabha teorijoje trečioji erdvė reiškia tarpinę, pereinamą erdvę, kurioje vedamos derybos dėl naujos reprezentacijos, kur vyksta kultūrinės transformacijos ir randasi hibridiniai dariniai. Menininkas savo kūriniams eksponuoti pasirenka būtent tokias tranzitinių zonų oazes – tarp aktyvaus eismo arterijų įsiterpusias saugumo saleles. Apgaulingai saugios miesto infrastruktūros vietos, o tiksliau, Marco Augé apibūdintos kaip laikinam buvimui pritaikytos anonimiškos „ne-vietos“ (non-places), čia virsta nuorodomis ne tik į šiandien aktualius saugumo ar apsaugos, bevietiškumo ar migracijos klausimus, bet ir saugius (menininkų) pasirinkimus, galerinių erdvių eroziją, laikinas ar sugreitintas meno patirtis. Kartu su fotografu ir kūrėju Laurynu Skeisgiela specialiai žurnalo Artnews.lt numeriui „Parodų atvaizduotė“ sukurta T. Martišauskio „ne-paroda“ ir pati tampa internetinių vaizdų nuošliaužų dalimi, o realybėje – pralekiančių automobilių lakuotuose paviršiuose ištįsusiais atspindžiais.

Tarp fiziškai laikino ir internete suarchyvuoto pavidalų levituojančioje parodoje ir salelės virsta skulptūriškais eksponatais. Izoliuotos, bet atviros, ribotos, bet autonomiškos, kelių eismo taisyklių sunormintos, bet poetiškos, saugios, bet nerimo kupinos teritorijos jose tik dėl fotodokumentacijos patalpintiems skulptūriniams objektams suteikia savitą statusą, o ir pačios įgyja laikiną naują tapatybę. Čia tarsi baltos perėjų ženklinimo juostos tarpusavyje susirimuoja naujos aplinkybės ir seniau sukurti kūriniai, metalinės grindinio kniedės ir bismuto kristalai, gatvės žibintai ir fotoliuminescencinė Pieterio Jano Saenredamo graviūros reprodukcija. „Salos“ virsta naktiniu pokštu, sapnu apie niekuomet neįvykusią parodą.

Keturiose miesto salose anachronistiškai jungiami daiktai ir medžiagos išryškina įtampas tarp spartaus senėjimo ir skubraus atnaujinimo, tarp centro ir periferijos, išorės ir vidaus, copy ir paste, plagijavimo ir apropriacijos, paskirties keitimo ir funkcionalumo, „baltojo kubo“ ir tamsios gatvės, švaistymo ir kaupimo. Vienoje iš salų, tarsi neišeikvotų išteklių kasykloje menininkas žaidžia su gatvės žiburius atspindinčiais metalais, cinkuotais paviršiais, campo del cielo meteoritais, plieniniais ateities miesto augalais apsimetančiais inkarais. Ant trikojės struktūros sukrešėjusios grandinių sruogos flirtuoja su eismo juostas skiriančiomis tiesėmis, o kamufliažiniais metalo raštais konkuruoja su marmurine melagyste padengtu kibiru. Po šių kasinėjimų, dalis daiktų sugrįžo į parduotuvių lentynas ir, tikėtina, vieną dieną bus panaudoti pagal paskirtį.

Kitoje saloje ne ką mažiau keistais meteoritais menininkas paverčia skirtingose Žemės platumose ir ilgumose užfiksuotų vietų panoraminius vaizdus. Tose pačiose koordinatėse ant asfalto susitinka kampuotomis sferinėmis struktūromis virtę aukščiausias Kuršių nerijos taškas, uostas, miškas ir viena iš nebeveikiančių galerijų. Pastarosios vidų išversdamas į išorę, menininkas paklaidina žvilgsnį ir priverčia suabejoti multiplikuotų erdvių ir vaizdų pirmumu. Tuo metu trečioje saloje šios apgaulingos strategijos sugrąžina prie Trojos žynio Laokoonto istorijos, kai įtardamas klastą, jis nepritarė sprendimui iš achajų dovanų priimti Trojos arklį. Už šią abejonę graikus globojanti deivė Atėnė pasiuntė dvi gyvates, kurios pasmaugė Laokoontą ir jo dvynius sūnus. T. Martišauskio parodoje sumažintos antikinės skulptūros kopijos veikėjai ginasi nuo besvorių cukraus ir sodos gyvačių, o išdidinta musės galva pakimba ant cinkuotos struktūros.

Kaip menininkui ir būdinga, manipuliuodamas iš pirmo žvilgsnio nepažiniomis medžiagomis ir formomis, masteliais ir paradoksaliomis jungtimis, T. Martišauskis kuria fantazijos ir nuostabaus melo elementus, tokius, kuriuos tikriausiai būtų galima pasiimti ir į sufantazuotą negyvenamą salą. Ketvirtoji šioje parodoje, ko gero, labiausiai atitinka šį apibūdinimą – nepritaikyta pėstiesiems ir specialiai nepaženklinta – puikiai tiko archetipinio kalno maketui. Jame žiojėjančią olą su visomis jos alegorijomis šįkart apšviečia jūsų kompiuterio ekranas, o šalia eksponuojamas pagal hidrologinio žymėjimo koloritą iš pajūryje rasto plastiko sukrautas kubas – ne kas kitas, o ateities Trojos arklys.

Į šias hiper-realias vietas ir jose atsidūrusius kūrinius menininkas žvelgia kaip į ankštas, bet talpias meno procesų ir tendencijų metaforas. Nesiekdamas radikaliai pakeisti įtvirtintų ar įsitvirtinančių sampratų, T. Martišauskis tiesiog parodo, jog saugiai kelionei čia svarbu išmokti skaityti nuolatos atnaujinamus kelio ženklus ir jais vadovautis. Tačiau ne ką mažiau reikalinga tokiu keliavimo būdu suabejoti. Šioje parodoje menininkas ir toliau svarsto apie nuolat per technologijas atnaujinamų santykių su pasauliu būdus ir juokauja, kad kasdienio gyvenimo įrašymas ir fiksavimas neišvengiamai tampa kažko slėpimu. Galbūt tas kažkas šiuo atveju – fizine paroda.